Bylos

2011 vasario 23 d.

CMR konvencijos nuostatų taikymas teisme padėjo apsiginti nuo nepagrįstų reikalavimų

Užsakovas savo priešpriešinius reikalavimus byloje grindė tuo, jog dėl vežimo bendrovės vairuotojo kaltės buvo pavėluota pristatyti užsakovo krovinį į Norvegiją. Dėl to užsakovas neva patyrė nuostolių. Advokatų kontoros „Žlioba & Žlioba“ advokatas, gindamas Klientą nuo nepagrįstų reikalavimų, teisme įrodė, kad šiuo atveju privalo būti taikoma CMR konvencijos 30 str. 3 d., kuri numato: „Kompensacijos dėl pristatymo termino viršijimo gali būti pareikalauta, jeigu per 21 dieną po to, kai krovinys buvo perduotas gavėjui, buvo pateiktos raštiškos pretenzijos“.

Tuo tarpu užsakovo pretenzija buvo pateikta praleidus nurodytą terminą. Tai buvo pagrindas atmesti priešieškinį, nes dėl minėtos CMR 30 straipsnio 3 dalies Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad „jei yra pareikštas ieškinys dėl nuostolių, patirtų dėl pavėluoto pristatymo, teismas turi patikrinti, ar buvo vežėjui pareikšta raštiška pretenzija ir ar buvo ji pareikšta laiku, t.y. išsiųsta per 21 dieną po to, kai krovinys perduotas gavėjui (CMR konvencijos 30 str. 3 p.). Įrodymus apie išsiuntimo datą pateikia ieškovas. Nepareiškus pretenzijos raštu, gavėjas netenka teisės teismine tvarka reikalauti atlyginti dėl pavėluoto pristatymo patirtus nuostolius. Todėl nustačius, kad pretenzija nebuvo pareikšta ir terminas jai pareikšti yra praėjęs, teismas turėtų bylą nutraukti, vadovaudamasis CPK 243 str. 1 d. 2 p.“.

Be to, byloje buvo įrodyta, kad Advokatų kontoros „Žlioba & Žlioba“ Kliento pasamdytas vairuotojas nebuvo kaltas dėl krovinio pavėlavimo, todėl pretenzijos Klientui dėl krovinio pavėlavimo - nepagrįstos.