Publikacijos

2012 rugsėjo 25 d.

Kontoros komentaras. Ar tebereikalinga Seimo nariams teisinė neliečiamybė?

Parlamentinis imunitetas – ne „posovietinė atgyvena“

Pirmieji parlamentinio imuniteto pradmenys siejami su R. Strodu (XVI a.), vėliau kovą dėl parlamentinio imuniteto pripažinimo pratęsė J. Eliotas, kuris, be kita ko, Didžiosios Britanijos Karališkojo Teismo buvo nubaustas už nusikaltimą – pasiūlymą, kad parlamentarai nebūtų baudžiami už kalbas, pasakytas Parlamente.

Didžiojoje Britanijoje draudimas persekioti Parlamento narį už jo išsakytą nuomonę bei pasiūlymus įtvirtintas 1667 metais, o Prancūzijoje – 1791 metų Konstitucijoje.

1849 metų Vokietijos Imperijos Konstitucijoje pirmą kartą Europoje buvo įtvirtintas imunitetas, kuris savo apimtimi panašus į daugelį Europos valstybių šiuo metu įtvirtintą imunitetą, t.y. buvo draudžiama traukti Reichstago deputatą baudžiamojon atsakomybėn (išskyrus jei jis sulaikomas nusikaltimo padarymo vietoje (in flagranti) ne tik už kalbas ar pasiūlymus.

Lyginant kai kurių Europos valstybių Konstitucijas ar kitus įstatymus akivaizdu, kad Europos valstybėse nėra skubama atsisakyti parlamentinio imuniteto nuo baudžiamosios jurisdikcijos – dažniausiai įtvirtinamos paprastesnės imuniteto panaikinimo procedūros, skiriama daugiau dėmesio švietėjiškai veiklai, informuojant tiek visuomenę, tiek pačius parlamentarus apie tai, kad parlamentinis imunitetas skirtas tik tam, jog apsaugotų parlamentarą nuo politinio persekiojimo.

Keisti Konstituciją – sudėtinga

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu į Seimą buvo kreiptasi dėl 17 Seimo narių ir 11 teisėjų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Seimas yra sutikęs leisti patraukti baudžiamojon atsakomybėn 8 Seimo narius ir 10 teisėjų, o 1 teisėjo ir 9 Seimo narių – neleido.

Tiek Seimo narių, tiek teisėjų, ministrų imunitetas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Vadinasi, norint atsisakyti Seimo narių, teisėjų, ministrų imuniteto, tektų keisti Konstitucijos 62, 100, 104 ir 114 straipsnius.

Konstitucijos pataisos turi būti svarstomos ir dėl jų balsuojama Seime du kartus. Tarp šių balsavimų turi būti daroma ne mažesnė kaip trijų mėnesių pertrauka. Įstatymo projektas dėl Konstitucijos keitimo laikomas priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių.

Įvertinus pakankamai sudėtingą procedūrą, kuri turėtų būti atliekama siekiant pakeisti minėtus Konstitucijos straipsnius, abejotina ar apskritai pasiūlymas atsisakyti Seimo narių, teisėjų, ministrų imuniteto yra realiai įgyvendinamas.

Kita vertus, net ir pavykus pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnius, keltinas klausimas ar mūsų visuomenė yra subrendusi tokiems pokyčiams. Ar vienas po kito neprasidėtų ikiteisminiai tyrimai arba pareiškimų nagrinėjimai teismuose (pavyzdžiui, dėl seksualinio priekabiavimo, šmeižimo, įžeidimo) privataus kaltinimo tvarka?

Nemažai Europos valstybių, tarp jų ir Vokietija, iš kurios Lietuvos baudžiamojoje teisėje bei baudžiamajame procese „pasiskolintos“ kai kurios teisinės taisyklės, yra išlaikiusios parlamentinį imunitetą.

Supaprastinti balsavimo taisykles – realiau

Todėl paprastesnis būdas neleisti „piktnaudžiauti“ Seimo nariams jiems suteikta papildoma teisine apsauga, galėtų būti LR Seimo statuto 23 straipsnio 6 dalies pakeitimas, įtvirtinantis, kad rezoliucija, kuria sutinkama traukti Seimo narį baudžiamojon atsakomybėn, priimama paprasta (t.y. daugiau kaip pusės) posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma.

Šiuo metu pagal LR Seimo statutą parlamentaro imunitetas panaikinamas, jei už Seimo laikinosios tyrimo komisijos rezoliuciją, kuria siūloma leisti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, balsuoja daugiau nei pusė visų Seimo narių.

Nustačius tokį reglamentavimą, būtų išvengta situacijos, kuri, pavyzdžiui, susiformavo balsuojant dėl Ryto Kupčinsko imuniteto panaikinimo (užsiregistravo 67 Seimo nariai, balsavo 65: už – 42, prieš - 6, susilaikė – 17).

Negali atsisakyti teisinės neliečiamybės

Dar paprastesnė Seimo nario teisinės neliečiamybės panaikinimo procedūra turėtų būti taikoma tuo atveju, kai pats Seimo narys sutinka, kad būtų panaikintas jo imunitetas.

Pagal dabartinį reglamentavimą, Seimui nedavus sutikimo traukti Seimo narį baudžiamojon atsakomybėn, Seimo narys, norėdamas įrodyti, kad yra nekaltas, turi tik vieną išeitį – atsisakyti Seimo nario mandato. Tokiu būdu Seimo narys netenka ir teisinio imuniteto.

Tačiau Seimo narys, atsisakęs Seimo nario mandato, nebegali atšaukti savo sprendimo. Net ir teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį, Seimo nario įgaliojimai neatsinaujina.

Tokia situacija susiklostė 2004 metais, kai Seimas neleido panaikinti Vytenio Povilo Andriukaičio, Vytauto Kvietkausko, Arvydo Vidžiūno teisinės neliečiamybės, nors patys Seimo nariai prašė Seimo, kad būtų panaikinta jų teisinė neliečiamybė. 2004 metais V.P. Andriukaitis, V. Kvietkauskas, A. Vidžiūnas atsisakė Seimo nario mandato.

2011-2012 metais teisinę neliečiamybę nuo baudžiamosios jurisdikcijos prašė panaikinti Rytas Kupčinskas, Naglis Puteikis, Evaldas Lementauskas. Pastarojo Seimas taip pat neleido traukti baudžiamojon atsakomybėn.

Išanalizavę Seimo posėdžių stenogramas, matome, kad šiuo metu (lyginant, pavyzdžiui, su 2004-2006 metais) dauguma Seimo narių suvokia, jog Seimas, svarstydamas klausimą dėl Seimo nario imuniteto panaikinimo turėtų spręsti tik tai, ar nėra Seimo narys persekiojamas dėl politinių motyvų, įgyvendindamas savo kaip Seimo nario konstitucinius įgaliojimus. Taigi, Seimo sprendimus nenaikinti Seimo nario teisinio imuniteto, visgi, sąlygoja ne Seimo narių neišmanymas...

Baudžiamosios atsakomybės išvengti beveik neįmanoma

Tačiau yra ir dar vienas svarbus dalykas, kuris byloja, kad ir nepanaikinus neliečiamybės, baudžiamosios atsakomybės išvengti bus labai sunku.

Iki 2011 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nebuvo reglamentuojama tai, kaip baudžiamojo persekiojimo institucijos turėtų elgtis tuo atveju, jei Seimas nesutiko panaikinti teisinio imuniteto.

Vieni teisės žinovai teigė, kad pasibaigus Seimo nario kadencijai jis gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn net už nusikalstamą veiką, kurią padarė būdamas Seimo narys, nors Seimas ir nepanaikino pastarojo teisinio imuniteto.

Kitų mokslininkų nuomone (beje, tokios pozicijos laikėsi ir Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra), Seimui nesutikus panaikinti Seimo nario imuniteto, jis turėtų gauti absoliučią neliečiamybę ir pasibaigus Seimo nario kadencijai - teisėsaugos institucijos negalėtų buvusio Seimo nario traukti baudžiamojon atsakomybėn.

Tačiau Seimui priėmus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pataisas, nuo 2011 m. liepos 5 d. net ir nutraukus baudžiamąjį procesą Seimo nario atžvilgiu dėl to, kad Seimas nesutiko leisti traukti Seimo narį baudžiamojon atsakomybėn, jis gali būti atnaujinamas pasibaigus Seimo nario kadencijai.

Tad, atsižvelgiant į pailgėjusius senaties terminus, darytina išvada, kad Seimo sprendimai nepanaikinti teisinio imuniteto gali nebepadėti išvengti baudžiamosios atsakomybės.