Publikacijos
2012 vasario 01 d.
Advokato patirtis: ar medikai turi būti šventieji?
Kuo ypatingos šios bylos? Kokios Jums labiausiai įsiminė? Kam palanki buvo jų baigtis?
Žmogiška prasme man įsiminė byla, susijusi su berniuko mirtimi. Jam galvoje buvo išsikerojęs auglys. Teisinė problema buvo ta, kad berniukas pradžioje gydytas nuo žvairumo, tik paskui išsiaiškinta, kad žvairumas buvo auglio, kuris lietė akių raumenis, pasekmė.
Kita byla – kai merginai tiesinant krūtinės ląstą buvo panaudotos netinkamos metalinės plokštelės – su skylutėmis ir dėl to po tam tikro laiko kūno audiniai taip įaugo į plokštelę, kad jos nebebuvo galima pašalinti. Dėl to mergina patiria daug nepatogumų – negali susilenkti, pereiti kontrolės posto oro uoste ir pan.
Pirmojoje istorijoje ieškovai atsisakė ieškinio po to, kai teismo ekspertizė buvo palanki gydytojams. Mat toks auglys buvo išskirtinis atvejis pasaulyje, ir gydytojai, anot ekspertų, negalėjo jo tuo metu diagnozuoti. O merginai Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija prie Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) nusprendė sumokėti tam tikrą sumą pinigų ir iki teismo nenueita.
Taigi medicininės bylos visada skaudžios, todėl teisininkui reikalingos ne tik teisinės, medicininės, bet ir psichologinės žinios bendraujant jautriais klausimais. Todėl nėra daug teisininkų, kurie specializuotųsi medicinos teisėje.
Ar, palyginti su kitomis šalimis, Lietuvoje iškeliama daug bylų dėl medicininių klaidų?
Tų bylų Lietuvoje padaugėjo nuo 2005-2006 metų. Padažnėjimą, manau, sąlygojo garsioji dvynukų nudeginimo Marijampolės ligoninėje byla, kurioje tėvų reikalavimu buvo priteista 0,5 mln. litų žalai atlyginti. Tai buvo tarsi atskaitos taškas medicininėse bylose Lietuvoje. Žmonės suprato, kad savo, kaip pacientų, teises galima ginti. O tie 0,5 mln. litų iki šiol yra didžiausia priteista suma. Tiesa, vienoje iš bylų, kurioje atstovauju, tėvai dėl neteisingo gydymo prieš gimdymą ir dėl to galimai sužaloto vaiko iš Telšių regioninės ligoninės siekia prisiteisti 1,5 mln. litų kompensaciją.
O jei lygintume Lietuvą su kitomis šalimis, esminis skirtumas priklauso nuo teisinės tradicijos. Europoje, išskyrus Angliją, yra kontinentinės teisės tradicija. Amerika, Anglija ir dar kai kurios šalys – bendrosios teisės tradicijos šalys. Europoje nėra prisiekusiųjų teismų, o Anglijoje ir Amerikoje yra. Ten tam tikri teisiniai sprendimai priimami precedento pavyzdžiu – atsižvelgiama į tai, kaip anksčiau panašią bylą sprendė kiti teismai, ir tais precedentais toliau lipdoma teisės sistema. Bendrosios teisės šalyse sveikata labai vertinama, bylų yra daug daugiau, net juokaujama, kad advokatai ligoninėse laukia nepatenkintų klientų, ten priteisiamos daug didesnės sumos nei Lietuvoje.
Lietuvoje taip nėra. Tiesa, lietuviai dažnai mėgsta kaltinti, nežinodami tiesos, neišsiaiškinę tikrųjų aplinkybių. Kaltinanti mūsų ‚tautos sąmonė“, tačiau, kita vertus, Lietuvoje mažiau ginamos savo teisės, mažiau esame orūs. Būna klientų, kurie aiškiai nepagrįstai nori kelti pretenzijas. Ir jų, sakyčiau, dauguma. Todėl dalis mūsų klientų atkrenta kaip fantazuotojai kaltintojai. Duodame patarimus, kaip situaciją kitaip spręsti, neįsivelti į teisines procedūras, nes jos kainuoja, neįklimpti į ambicijų, o ne tiesos paieškos ratą.
Ar galite pateikti pavyzdį, kuo pacientai kaltina medikus?
Algirdo Kubaičio nuotr.
Pavyzdžiui, dėl pooperacinių gydymo komplikacijų. Jos nebūtinai susijusios su klaidingais gydytojų veiksmais, tiesiog organizmas gali reaguoti skirtingai. O žmogus iškart pagalvoja, kad jos – dėl gydytojų klaidos.
Ar žino pacientai, kokia tvarka reikia ginti savo teises? Nuo ko jiems pradėti?
Pirmiausia reikia pasirinkti tinkamą patarėją – advokatą ar kitą juristą, teisininką, kuris pakonsultuotų apie teisines procedūras. Šios procedūros gana sudėtingos, prieš priimant sprendimą jas reikia žinoti, reikia išsiaiškinti, ar yra teisinės galimybės laimėti bylą. Prieš teikiant finansinius reikalavimus iš gydymo įstaigų išreikalaujami medicininiai dokumentai. Tada daromas pirminis situacijos vertinimas, ruošiama, jei yra tam priežasčių, pretenzija gydymo įstaigai. Ši tą pretenziją dažniausiai atmeta net ir esant realiems pažeidimams. Tuomet galima kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją prie SAM. Ten procesas vyksta apie metus laiko. Jei komisijos sprendimas netenkina, galima per mėnesį kreiptis į teismą su ieškiniu. Žinotina, kad gydymo įstaigos apsidraudusios privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, ir jei žala pacientui padaryta – galiausiai moka draudimo kompanija. O kad draudimo kompanija atlygintų patirtą žalą, jai reikalingas oficialus dokumentas, kuris dažniausiai yra teismo sprendimas. Todėl dažniausiai tokio pobūdžio bylos ilgai užsitęsia.
Yra buvę atvejų, kai pacientas su ligonine susitarė sudaryti takos sutartį iki kreipimosi į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją. Viena iš sąlygų buvo – konfidencialumas, t .y. apie atvejį niekam nepasakoti. Ligoninei tada buvo naudingiau išlaikyti slaptumą ir žmogui atlyginti dalį jo prašomos sumos. Bet tai buvo vienetinis atvejis mano praktikoje. Dažniausiai laukiama oficialaus sprendimo, o jį pasiekti gana sudėtinga.
Galų gale egzistuoja ekonominė logika – ar draudimo kompanijai geriau išmokėti 50 tūkst. litų šiandien ar po trejų metų? Geriau vėliau, nes paprasčiausiai padėjus tam laikui terminuotą indėlį pinigai augtų. Todėl dažniausiai laukiama galutinių sprendimų.
Tad daugiau bylų baigiasi pacientų nesėkme? Kodėl?
Taip, daugiau - nesėkme. Bylų baigtį paprastai lemia teismo ekspertizės išvados, kurios dažnai byloja, jog gydytojas negalėjo kitaip elgtis, kad elgėsi teisingai. Jei nebus aiškios gydytojo klaidos, laimėti labai sunku.
Manau, kad egzistuojanti sistema, kai gydytojų klaidų klausimus sprendžia Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija prie SAM, iš esmės yra ydinga, apsunkinanti procesą. Įstatymų leidėjų motyvas buvo toks: gal ši komisija padės ginčą išspręsti be teismo. Tačiau patirtis rodo, kad daugumą sprendimų ši komisija priima medicinos įstaigų naudai. Vienas iš paaiškinimų – ar ji gali priimti objektyvius sprendimus, būdama tarsi teisėjas savo pačios bylose? Juk ji turi priteisti atlyginti žalą iš gydymo įstaigų, kurias pati ir dotuoja. Mano galva, ši komisija veiki kaip amortizacinė stadija: dažnai skundai po jos atkrenta, nenueina iki teismų, nes žmonės pavargsta ieškoti tiesos, nusivilia šalyje egzistuojančia teisine sistema. Taigi, manau, ši privalomoji ikiteisminė sistema ydinga vien dėl struktūrinio suinteresuotumo.
Kaip nustatoma patirtos neturtinės žalos piniginė išraiška?
Civiliniame kodekse įtvirtinti kriterijai, kurie išplėtoti teismų praktikoje – jų visuma leidžia teismams daryti išvadas dėl žalos atlyginimo dydžio. Keletas tų kriterijų – gydymo veiksmų pasekmės, patirtas skausmas, trukmė, pasekmių gydymo trukmė, patirti dvasiniai išgyvenimai. Paprastai pacientas, pasitaręs su advokatu, pirminėje proceso stadijoje pats ją įvertina, o paskui sprendžia arba gydymo įstaiga, arba Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija, arba teismas. Teismas gali koreguoti žalos dydį, įvertinęs, be kita ko, ir šalių turtinę padėtį. Teoriškai teismas vadovaujasi protingumo principu.
Kaip pakomentuotumėte šią portale prie vieno straipsnio paskelbtą nuomonę: “Pagal Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymą medikui numatyta pareigybė turėti vos ne visas Šventajam būtinas savybes. Atsikvošėkim pagaliau, jau ir taip visi daktarai išbėgios į užsienį, jei tą įstatymą pradės daugiau taikyti praktikoje. Ir liks pacientui galų gale tik teisė gauti paskutinį ligonio patepimą“?
Visame pasaulyje medikų pareigos panašios – atlikti savo darbą rūpestingai ir atidžiai. Tas savybes turbūt ir priskiria šventajam. Jei medikas nedės visų pastangų ligai išgydyti – tai bus laikoma jo kalte. Keliamas ir teisinis reikalavimas dėti visas nuo jo priklausančias pastangas. Ką jis gali padaryti – turi padaryti viską. Bet tai nėra šventumas. Juk visi tai daro, ir kasininkė. Tad tai netinkamas vertinimas. O į užsienį medikai vyksta tikrai ne dėl to, kad išvengtų atsakomybės dirbdami kitoje šalyje. Atsakomybė už netinkamą gydymą mediką lydi kiekvienoje šalyje. Gydytojai greičiau iš Lietuvos vyksta ne baimės genami, o ieškodami savirealizacijos bei teisingo atlyginimo galimybių.
Kalbino Genovaitė Privedienė /2012 m. sausio 31 d., antradienis
genovaite@vlmedicina.lt