Bylos

2013 spalio 15 d.

Tėtis ir dukra - vėl kartu!

Kontoros advokatas Gediminas Žlioba ėmėsi vaiko pagrobimo bylos. Į advokatą kreipėsi pagrobtos mergaitės (2 metukų) tėvas, kurio dukrą iš jos nuolatinės gyvenamosios vietos neteisėtai išsivežė mama ir atsisakė su vaiku grįžti. Nepilnametis vaikas buvo laikomas Lietuvoje apgaulės būdu vaiką išvežus iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos, nurodant, kad vykstama laikinai atostogauti pas giminaičius, klientui jokiais būdais neišreiškus valios, jog nepilnametė dukra gyventų Lietuvoje su motina.

Advokatas su klientu Centrinei Lietuvos Respublikos įstaigai – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai Prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikė prašymą dėl vaiko grąžinimo pagal 1980 m spalio 25 d. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau Konvencija). Pagrobto vaiko mama buvo informuota apie reikalavimus savanoriškai grąžinti neteisėtai išvežtą ir laikomą vaiką. Motina suklaidino Centrinės įstaigos darbuotojus, nurodė savanoriškai grąžinsianti vaiką į nuolatinę jo gyvenamąją vietą, tačiau to nepadarė.

Remdamiesi šiomis aplinkybėmis, kad dukra buvo atvežta į Lietuvos Respubliką teisėtai savo motinos, tačiau pasibaigus teisėtam vaiko buvimui buvo pagrobta, tai yra neteisėtai laikoma Lietuvos Respublikoje, klientas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su paršymu:

1) išduoti leidimą grąžinti neteisėtai laikomą nepilnametę dukrą į jos nuolatinę gyvenamąją vietą -Vokietijoje.

Prašymo teisiniai argumentai:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 442 straipsnio 14 punkte numatyta, kad ypatingosios teisenos tvarka teismas nagrinėja bylas dėl teismo leidimų išdavimo, pareiškimų ar faktų patvirtinimo, turto administravimo, paveldėjimo procedūrų taikymo, taip pat kitas bylas, kurios pagal Civilinį kodeksą ir kitus įstatymus nagrinėjamos supaprastinto proceso tvarka.

Vienas iš bylų nagrinėjimo supaprastinta tvarka atvejų - civilinės bylos dėl leidimo grąžinti neteisėtai laikomą nepilnametį vaiką į jo nuolatinę gyvenamąją vietą vadovaudamasis 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų[1] (toliau 1980 m. Hagos konvencija) ir 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau ir Reglamentas).

Pagal Reglamento 2 straipsnio 11 punktą neteisėtas vaiko išvežimas ir negrąžinimas yra tais atvejais, kai yra pažeidžiamos globos teisės, įgytos teismo sprendimu, įstatymu nustatyta tvarka ar juridinę galią turinčiu susitarimu pagal valstybės narės, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta iki išvežimo ar negrąžinimo, ir jei išvežimo ar negrąžinimo metu globos teisėmis buvo faktiškai naudojamasi drauge, ar jų su niekuo nesidalijant, arba jomis taip būtų naudojamasi išvežimui ar negrąžinimui. Pagal Reglamento 11 straipsnio 3 dalį, teismas klausimą dėl vaiko grąžinimo privalo išspręsti ne vėliau kaip per 6 savaites nuo pareiškimo gavimo. Reglamentas nukreipia į 1980 m. Hagos konvenciją.

Vadovaujantis 1980 m. Hagos konvencija tarptautinis vaikų grobimas civilinės teisės prasme suprantamas kaip vieno iš tėvų ar kitų artimų giminaičių vykdomas neteisėtas vaiko išvežimas į kitą valstybę ir laikymas joje arba kaip teisėtai į kitą valstybę atvežto vaiko laikymas joje pasibaigus teisėtam vaiko buvimo toje valstybėje laikui. Konvencijos 3 straipsnis numato dvi būtinąsias sąlygas, kai vaiko išvežimas laikomas neteisėtu: 1) vaiką išvežant turi būti pažeistos globos teisės, suteiktos asmeniui, institucijai ar kitai organizacijai atskirai ar kartu, pagal vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę; 2) šiomis teisėmis išvežimo ar laikymo metu turi būti kartu ar atskirai naudojamasi arba turėtų būti galimybės tai daryti, jeigu vaikas nebūtų neteisėtai išvežtas. Tai reiškia, kad vaiko išvežimu ir laikymu turi būti pažeistos teisėtos ir realiai įgyvendinamos vaiko globos teisės. Pagal Konvencijos 5 straipsnį, globos teisės reiškia teisę rūpintis vaiku, visų pirma nustatyti jo gyvenamąją vietą. Globos teisės asmeniui gali būti suteiktos: 1) pagal įstatymą; 2) teismo keliu; 3) administracinės institucijos sprendimu; 4) teisinė galią turinčiu susitarimu. Bet kuriuo atveju globos suteikimo pagrindas turi būti teisėtas pagal vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė.

Pareiškėjas nurodė, kad pagal 1980 m. Hagos konvenciją yra visos tarptautinio vaiko pagrobimo sąlygos:

1) pareiškėjui kartu su vaiko mama priklauso nepilnamečio vaiko globos teisės, tai yra pareiškėjas turi visas tėvo teises ir pareigas mergaitės atžvilgiu ir suinteresuotas asmuo (mama) šių teisių neginčija;

2) kadangi vaiko tėvai yra susituokę, gyveno kartu ir dalijosi vaiko teisių teisėmis ir pareigomis (globos teises abu tėvai įgyvendino kartu), nereikėjo jokio oficialaus sprendimo ar susitarimo dėl vaiko globos;

3) nepilnametę dukrą motina Lietuvos Respublikoje laiko neteisėtai, tai yra pasibaigus teisėtam buvimo Lietuvos Respublikoje laikui, kuris pasak motinos ir pareiškėjo susitarimo turėjo baigtis 2013 m. sausio 26 d., tai yra pasibaigus svečiavimosi pas senelius laikotarpiui;

4) pareiškėjo nesutikimą su vaiko gyvenamosios vietos pasikeitimu ir neteisėtu laikymu patvirtina ir aplinkybes, jog pareiškėjas iš karto, kai suvokė, kad dukra yra neteisėtai laikoma už Vokietijos Federacijos ribų, kreipėsi į teisininkę A. S., 2013 m. vasario 5 d. pateikė informaciją apie vaiko pagrobimą Vokietijos Teisingumo ministerijai, 2013 m. kovo 5 d. prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos centrinę instituciją dėl vaiko grąžinimo.

5) tokiu išvežimui yra pažeidžiamos pareiškėjo kaip tėvo teisės realiai įgyvendinti vaiko globos teises.

Kadangi pareiškėjas kaip nepilnamečio vaiko globėjas nepritarė tolesniam vaiko laikymui Lietuvos Respublikoje, tai motinos veiksmai savanoriškai negrąžinant nepilnamečio vaiko į teisėta jo nuolatinę gyvenamąją vieta pripažintini neteisėtu vaiko išvežimu ir laikymu, tai yra netaikoma nei viena iš 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio nuostatų.

 

Pagal 1961 m. spalio 5 d. Hagos Konvencijos dėl valdžios institucijų įgaliojimų ir taikytinos teisės nepilnamečių apsaugos srityje[2], 4 straipsnį, valstybės, kurios pilietis yra nepilnametis, institucijos gali imtis jų teisės normų numatytų nepilnamečio asmens ir nuosavybės apsaugos priemonių, apie tai iš anksto pranešusios jo gyvenamosios vietos valstybės institucijoms, jei, jų manymu, tai yra būtina ginant nepilnamečio interesus. Vadovaujantis konvencijos 15 straipsniu, kiekviena Susitariančioji valstybė gali apriboti kompetenciją institucijų, įgaliotų spręsti prašymus dėl nepilnamečio tėvų santuokos ryšių nutraukimo, panaikinimo ar pakeitimo, siekdama imtis jo turto ar asmens apsaugos priemonių.

Pagal Vokietijos civilinės teisės įvadinio įstatymo (toliau EGBGB) 21 straipsnį teisiniams santykiams tarp vaiko ir jo tėvų taip pat taikoma valstybės teisė, kurioje vaikas nuolatos gyvena. Analogiška nuostata įtvirtinama ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 1.32 straipsnio 1 dalyje („vaikų ir tėvų asmeniniams ir turtiniams santykiams taikoma vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė).

Pagal Vokietijos civilinės teisės (toliau BGB) 1629 straipsnį, tėvai kartu rūpinasi vaiko globa. Globos teisė visų pirma apima vaiko priežiūrą, sprendimą apie vaiko gyvenamąją vietą ir kitus su vaiko lankymu susijusius klausimus. Pagal CK 3.168 straipsnio 3 dalį, tėvai turi teisę reikalauti grąžinti jiems nepilnametį vaiką iš kiekvieno asmens, laikančio juos pas save ne pagal įstatymą ar teismo sprendimą.

Pagal 1996 m. spalio 19 d. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje[3] 15 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį, tais atvejais, kai vaikas neteisėtai išvežamas arba laikomas, jurisdikciją imtis priemonių vaiko asmeniui ar turtui apsaugoti ir toliau turi Susitariančiosios Valstybės, kurioje vaikas nuolatos gyveno prieš pat jo išvežimą ar laikymą, institucijos. Tokią teisę jos turi tol, kol vaikas įgyja nuolatinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje, ir:

a) kol kiekvienas asmuo, institucija ar kuri nors kita organizacija, turinti globos teises, pritars vaiko išvežimui ar laikymui, arba

b) kol vaikas bus išgyvenęs toje kitoje valstybėje bent vienerius metus po to, kai asmuo, institucija ar kuri nors kita organizacija, turinti globos teises, sužinojo arba turėjo sužinoti vaiko buvimo vietą, nėra jokio tuo laikotarpiu pateikto ir dar nagrinėjamo prašymo sugrąžinti vaiką ir vaikas yra apsipratęs su savo nauja aplinka.

Pareiškėjas pažymėjo, jog remiantis išdėstytu, nepilnametės dukters gyvenamosios vietos nustatymo klausimas turi būti sprendžiamas pagal Vokietijos teisę, nes Vokietijos Federacinės Respublikos jurisdikcijai priklauso imtis priemonių vaiko asmeniui ar turtui apsaugoti.

Pareiškėjas nurodė, kad pagal 1961 m. spalio 5 d., 1996 m. spalio 19 d. Hagos konvencijas yra visos sąlygos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimus spręsti pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisę, nes :

1) nepilnametė dukra nėra įgijusi nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje;

2) nepilnametis vaikas yra Lietuvos Respublikoje trumpiau nei metus, neteisėtai gyvena nuo 2013 m. sausio 27 d., kai motina atsisakė grąžinti vaiką į jo nuolatinę gyvenamąją vietą;

3) pareiškėjas apie dabartinę nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą sužinojo 2013 m. sausio 7 d., kai motina nurodė vykstanti aplankyti savo tėvų, gyvenančių Joniškio rajone. Ką patvirtina ir 2013m. vasario 18 d. ieškinys pateiktas Joniškio rajono apylinkės teismui.

4) nepilnamečio vaiko interesai nebus pažeisti, nes vertinant Vokietijos ir Lietuvos teisės normas, reglamentuojančias nepilnamečių vaikų globos teises ir vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo taisykles, iš esmės yra vienodos.


2013-06-11 Vilniaus apygardos teismas kliento prašymą tenkino. Dėl šios nutarties buvo pateiktas atskirasis skundas ir byla perduota Lietuvos apeliaciniam teismui.

2013-09-23 Lietuvos apeliacinio teismo kolegija paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Nutartį ir išdavė leidimą grąžinti nepilnametį vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos šalį – Vokietiją.

Visą nuasmenintą Vilniaus apeliacinio teismo nutratį galite peržiūrėti čia.